Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda.
Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.
Vytautas Mačernis “Žiemos sonetai. 37.”
ir iš esmės mes vedami dirgiklių. mokame tam, kad išgirstume. paragautume. pamatytume. kartais net ir tam, jog lytėtume. bet ką reiškia iš esmės pajusti? kad nebebūtų įprasta. nusibodę ar nuvalkiota. kad jaustume tą “gyvenimo skonį”. ar galbūt jo kvapą. ir vis ieškome kažko naujo. nepatirto, neragauto. naujo kvapo, naujo vaizdo. visi tie pojūčiai. kurie verčia mėgautis. ir visi tie pamiršti, kurie kažkada vertė gėrėtis. visi tie, kurie dabar įprasti. o sunkiausia, turbūt, pajusti iš naujo
no offense to me but wtf am i doing
And there will be nights when your life will fall apart and no one will notice the mornings you spend putting it back together.
mama sakė jog vos pradėjus vaikščioti ėmiau šokti. o mėgstamiausia mano daina buvo Mamontovo - mono arba stereo. sakė Nirvana padėdavo užmigti, o guns n roses pakelti nuotaiką. dainuoti gimtąja kalba sekėsi geriau todėl telebimbam dainos tapo vaikystės himnu. su rankom tapydavau sienas, ir palikdavau antspaudus darbo knygose. suvokus raštišką komunikavimo esmę visi turimi sąsiuviniai buvo pripildyti kūrybos - dar dabar pamenu savo pirmą eilėraštį ir tuziną dainų tekstų. tokios gležnos plaštakos jau apėmė fortepijono oktavą. o iš tikro sakiau būsianti balerina. mama tikėjosi, kad aktorė.
bet juk tai mumyse, nuo pat pradžios. kiek pamiršta ar kažkur palikta ir nejudinama. su visais prirašytais ir pripaišytais sąsiuvinių lapais. kažkur palėpėje.
ir žmogus toks tuščias be kūrybos. o man rašyti visad sekės geriau nei kalbėti.
o tas mažasis meninkas kažkada pabunda ir visi sako, jog bene juos aplankė mūza. o greičiausiai tai tik tu pats, iš praeities, su kreivais teptukais ir supaišytais pieštukais. su mamos lopšinėm ir pirmom floristinėm kompozicijom - sekretais.
